- knerkti
- kner̃kti, -ia, -ė 1. intr. neaiškiai, pro nosį kalbėti, sniaukroti: Jų kalbos negal suprasti: jie per nosis knerkia LTR(Lg). 2. intr. [K] verkšlenti, zyzti, ingzti: Toks neramus vaikas – knerkia ir knerkia Lnkv. Jegu mažam neduosi, ko jis noria, tai ir kner̃ks kiaurą dieną Vdžg. Jei kūdikis tavo kner̃kia, duok papą jam J. Ir ko dabar knerkì? Ar nekirmysi! Trg. Bent kartą jau nustok knerkęs Vlkv. Kad anam neduoda, ko užsimano, ir eina paskui kner̃kdamas Škn. Lijo lietus per karaliaus pietus, karalienė verkė, karaliukai knerkė (kalba vaikai lietui lyjant) Jnšk. 3. tr. verkiant prašyti, kvykti, kriūkti: Vaikeliai verkia, duonelės knerkia KlvD171. | Kiaulės po kūtę kner̃kia ėsti, lipa ant sienų Jnšk. 4. intr. kverkšti: Ko tos vištos tam tvarte taip kner̃kia? Ar tik ne šeškas įsisuko Žvr. Zuikis kner̃kia, kad rėkia J. 5. intr. pykti: Šnerkštė, kner̃kė ir kyrėjo, pačią tvoti norėjo JD855. Kner̃kia ir kner̃kia tas mūsų senelis, nebeįtiksi jam Jnš. \ knerkti; nuknerkti; paknerkti; suknerkti
Dictionary of the Lithuanian Language.